Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena
Kiekvienais metais spalio antrąjį šeštadienį, šiais metais spalio 8 dieną, bus minima Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena, siekiant informuoti visuomenę apie donorystės tikslus ir skatinti žmones tapti donorais.
Organų donorystė yra šventas aukojimo aktas, kurį gaubia paslapties šydas, nes Lietuvos įstatymai (kaip ir daugelio pasaulio valstybių) saugo donoro anonimiškumą. Ši donorystė suteikia galimybę, pasibaigus vieno žmogaus gyvenimui išsaugoti gyvybę net keliems kitiems sergantiems žmonėms.
1996 m. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija įsteigė Nacionalinį organų transplantacijos biurą. 2000 metais Lietuvoje įsteigtas valstybinis Žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registras, kuriame kaupiami duomenys apie asmenis, pareiškusius sutikimą ar nesutikimą, jog audiniai ir (ar) organai po jų mirties būtų paimti transplantacijai.
Būtinybė atlikti organų transplantacijas iškyla tuomet, kai kiti gydymo būdai ir metodai tampa nebe efektyvūs – tada gydytojų konsiliumas priima sprendimą, kad pacientui būtinas donorinis audinys ar organas.
Donorinis organas recipientui (žmogui, kuris laukia transplantacijos) yra parenkamas pagal tam tikrus kriterijus: ligos sunkumą, kraujo tyrimus, donoro ir recipiento ūgio bei svorio suderinamumą ir kitus medicininius parametrus.
Lietuvoje yra įteisintos dvi organų donorystės rūšys – gyvoji donorystė ir donorystė po mirties.
Gyvoji organų donorystė – kai transplantacijos laukiančiam žmogui (recipientui) transplantuojamas gyvo žmogaus inkstas.
Donorystė po mirties yra skirstoma į donorystę po smegenų mirties ir neplakančios širdies donorystę.
Visgi, net ir tuomet, kai žmogus yra įsigijęs Donoro kortelę, prašomas artimųjų sutikimas dovanoti mirusiojo organus donorystei.
Jei smegenų mirtis ar širdies sustojimas konstatuojamas žmogui, kuris Donoro kortelės neturėjo, gydytojai suprasdami, jog pacientas yra tinkamas kandidatas donorystei, visais atvejais kreipiasi į mirusiojo artimuosius ir prašo jų oficialaus sutikimo ir pritarimo organų donorystei.
Organų donorystė – savanoriška, altruistiška ir nemokama. Už dovanotus organus nei donorams, nei jų artimiesiems kompensacijos nėra mokamos.
Organo transplantacijos labai netikėtai gali prireikti bet kuriam žmogui. Nepriklausomai nuo amžiaus, organų būklė gali pablogėti po įvairių ligų, jų komplikacijų, traumų, apsinuodijimų ir t. t., dėl to gali atsirasti poreikis transplantacijai.
Kur galima pasirašyti sutikimą tapti donoru?
Savo valią teisės aktų nustatyta tvarka galima išreikšti:
1. Prisijungiant per interneto prieigą https://ntb.lt;
2. Kreipiantis į bet kurią asmens sveikatos priežiūros įstaigą;
3. Nacionaliniame transplantacijos biure prie Sveikatos apsaugos ministerijos, donorystę viešinančiose akcijose, kuriose dalyvauja arba kurias organizuoja Biuras.
4. Kreipiantis į švietimo, farmacijos ir kitas įstaigas, kuriose patvirtintos pareigybės, reikalaujančios biomedicinos mokslų srities, medicinos, farmacijos, visuomenės sveikatos krypties išsilavinimo (pvz., vaistinės, aukštosios mokyklos ir pan.).
Donoro kortelę galima įsigyti užpildžius asmens sutikimą, kad jo audiniai, organai po mirties būtų paimti ir atiduoti transplantuoti. Sutikimą galima užpildyti ir internetu, prisijungus prie elektroninių valdžios vartų. Išsamiau apie tai, kaip gauti donoro kortelę: https://ntb.lrv.lt/…/apie…/kaip-isigyti-donoro-kortele
Organų donorystė Lietuvoje yra savanoriška ir neatlygintina, t. y., tuo neuždarbiaujama, o savo noru siekiama suteikti kitam žmogui galimybę išgyventi.
Nemažai žmonių atsisako būti donorais dėl įvairių baimių – jog kažkas gali būti suinteresuotas nužudyti dėl organų, kad tai prieštarauja religijai. Iš tiesų tokios baimės yra nepagrįstos. Informacija apie Donoro kortelės savininkus saugoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais asmens duomenų apsaugos reikalavimais.
Katalikų bažnyčia pritaria neatlygintinam mirusio žmogaus audinių ir organų dovanojimui kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. Organų donorystei pritaria ir daugybė kitų religijų – musulmonų, indų, graikų ortodoksų.
Organų donorystė yra viena iš jautriausių temų, apie kurią reikia pasikalbėti šeimoje. Tai yra sudėtinga tema, nes kalbama apie brangių žmonių mirtį, tačiau apie organų donorystę kalbėti labai svarbu ir reikalinga.
Kalbėdami apie organų donorystę, visuomet turime atsigręžti į tuos, kurie, išgyvendami savo artimojo netektį sutinka dovanoti mirusio žmogaus organus transplantacijai, taip pagelbėdami ne vienam sunkiai sergančiam žmogui.
Taigi, sėkmingos organų transplantacijos operacijos negali vykti be visuomenės pritarimo, jei visuomenė nepritars donorystei, jei nebus donorinių organų – nebus ir transplantacijų.
Naudoti šaltiniai:
Paveikslėlis:
Pasvalio r. sav. Visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos specialistė, vykdanti visuomenės sveikatos stiprinimą Ala Markevičienė